Darbas su „letenom”

(0 – 4 raundai po 2 -4  minutes, priklausomai nuo treniruotės)

Priartina prie realios kovos situacijų.

• Lavinama reakcija;
• Tobulinama kovinė technika;
• Realiai įgyjami gynybos, puolimo įgūdžiai

• Bendras fizinis

  (10 – 20 minučių, priklausomai nuo treniruotės)

  • Fizinės formos stiprinimas.
• 
  
• klausimai bei susisiekti del treniruociu
• 
  
• 
  
•       ricardassss@gmail.com
• 
  
• Džiudžitso istorija
  
  Džiudžito ("džiu" – minkštas, lankstus, kuklus; "džitsu" – menas, meistriškumas, metodas) – japonų savigynos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Naudojami skaismingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, pasitelkiant minimalią jėgą ir maksimalų vikrumą. Tiksliau būtų tarti dziu-dzitsu, nes japonų kalboje nėra garsų ž, č, š, bet pirmasis variantas labiau paplitęs, todėl laikysimės būtent jo.
  
  Šios kovos sistemos istorija yra tokia pat sena, kaip ir karų istorija. Džiudžitso minimas dar ankstyvųjų viduramžių epochoje, kaip "slaptas samurajų ginklas". Iki XV a. džiudžitso buvo kultivuojamas uždaroje klanų sistemoje ir prieinamas buvo tik vyrams iš "busi" luomo.
  
  "Busi" arba samurajai buvo kariai profesionalai. Jie visada dėvėdavo šarvus, kuriuos nusiimdavo tik savo sutvirtintose stovyklose. Paprasti Okinavos valstiečiai neturėjo teisės įsigyti ginklo, todėl jų kovos technika rėmėsi ypač stipriais, koncentruotais smūgiais rankomis ir kojomis. Šiais smūgiais valstiečiai stengdavosi pramušti šarvus, per antpečius sutrupinti raktikaulius, laužyti kojas pėstiems samurajams ir jų arkliams. Okinavietis privalėdavo nugalėti priešą 1-2 smūgiais, antraip ataka baigdavosi jo paties mirtimi.
  
  Skirtingai nuo beginklių valstiečių, samurajai pagrindinį dėmesį skirdavo ginklui valdyti. Kovoje be ginklo jie siekė visais būdais išvengti priešo smūgio, atimti ginklą, partrenkti jį ant žemės ir pribaigti jo pačiu ginklu. Iš čia ir saviti džiudžitso ypatumai: pasitraukimai iš atakos linijos, greiti užėjimai už priešo nugaros ar pasitraukimai į šalis, tvirti pečių, galūnių sugriebimai, suėmimai, įvairūs išsukimai, metimai, raktai.
  
  Smūgiai džiudžitso buvo naudojami daugiausiai priešininko sustabdymui ar jo agresijos tramdymui. Po smūgių beveik visada buvo atliekami metimai (per krūtinę, dubenį, petį, pakirtimu, užstatumu, stūmimu). Smūginė technika labai skyrėsi nuo karate technikos. Smūgiuojant ranka kumštį laikydavo vertikalioje padėtyje, nes tokioje padėtyje ranka yra pora centimetrų ilgesnė nei kumščiui esant horizontalioje padėtyje. Plačiai naudojo smūgius atviru delnu ir briauna, kadangi karių rankas dengdavo pirštinės iš storos odos su metalinėmis plokštelėmis. Smūgiuodavo su kojų keliais (kuriuos dengdavo apsaugos, pėdomis, apautomis koviniais sandalais, uždengtomis šarvais blauzdomis). Aukščiau juosmens kojomis nesmūgiuodavo.
  
  Nuolat malšindami valstiečių sukilimus, samurajai stebėjo, kaip tobulėja valstiečių smūginė technika ir ginklai. Bet patyrę kariai nesiruošė nuleisti rankų – jie kankinimais (viena iš džiudžitso paskirčių) priversdavo kalinius atskleisti savo paslaptis, šitaip praturtindami džiudžitso techniką naujais veiksmais.
  
  Nuo 1556 m. Japonijoje pradėjo plisti šaunamieji ginklai. Šiems atsiradus, šarvai prarado savo efektyvumą. Tačiau kuo rečiau kariai dėvėdavo šarvus, tuo dažniau buvo galima prieš juos naudoti smūgius delno briauna į gerklę, sprandą, sąnarius. Šalyje paskelbus taiką, tarp samurajų paplito dvikovos. Kaudavosi be šarvų. Šiose dvikovose pradėta plačiai naudoti techniką "atemi-džitso" arba jautrių kūno vietų, kaip akys, narvų mazgai, stambios kraujagyslės, smulkesni kaulai, veikimas pirštais.
  
  Japonų samurajai savo klestėjimo laikotarpiu laikėsi reikalavimo: kovoti su sau lygiu kariu pagal taisykles (kažkas panašaus į Europos riterių taisykles). Netgi didelės kautyės pavirsdavo daugybe smulkių dvikovų, į kurias pašalinis negalėdavo kištis. Samurajų dvikovas stebėdavo žiūrovai, todėl ypač buvo vertinama judesių kultūra, jų grožis, tikslumas, kruopštumas. Etiniai ir estetiniai reikalavimai paliko pėdsaką džiudžitso technikoje ir taktikoje. Pavyzdžiui, tradiciniame japonų džiudžitso nėra kokių nors veiksmų prieš užkluptą iš nugaros priešininką, taip pat puolant gulintį. Taip elgtis negarbinga ir negražu su sau lygiu!
  
  1868 m. Japoniją sukrėtė buržuazinė revoliucija Neidzei, sužlugdžiusi feodalizmą ir atėmusi iš samurajų turėtą įtaką. Tarp kitko, ir po teisių sulyginimo "nekilmingieji" nesiveržė į džiudžitso sales. Tuo labiau, kad jų niekas netroško (nenorėjo, nebuvo pasigedę). Nuo 1886 m. Japonijoje pradėjo plisti dziudo, žymiai supaprastintas ir sutrumpintas džiudžitso technikos variantas ir aikido.
  
  Dziudo pradininku laikomas Dzigaro Kano, kuris mokydamasis džiudžitso, atmetė veiksmus su ginklais ir veiksmus, kurie gali sukelti traumą, o taip pat sukūrė taisykles, pagal kurias galima būtų rungtyniauti. Taip gimė olimpinė sporto šaka – dziudo.
  
  Aikido pradininkas Morichėjus Uesiba. Jis džiudžitso kovos būdui suteikė kitą prasmę. Aikido galutinis tikslas – tai žmogaus vienybė su visata, leidžianti organizme kaupti "kosmoso" bioenergiją KI ir ją panaudoti skausmingai užgriebiant su toliau sekančiu metimu. Šio kovos būdo esminis skirtumas – judesių trajektorija, kai prieš puolantį panaudojama jo paties jėga. Nemažai dėmesio skiriama veiksmų tobulinimui dirbant su ginklu ir ginantis nuo ginkluoto priešininko.
  
  Europoje džiudžitso paplito po I Pasaulinio karo. Tarpukario Lietuvoje taip pat buvo žinomas džiudžitso kovos būdas. Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje džiudžitso buvo dėstoma kaip privaloma disciplina, išleistas vadovėlis. Vėliau šis kovos būdas buvo vėl primirštas. Pradėjo plisti kitos, tuo metu madingesnės kovos rūšys: boksas, dziudo, klasikinės imtynės, sambo, įvairios karate rūšys.
  
  Plačiau pasaulyje džiudžitso, kaip ir kiti kovos menai, paplito 6-ajame dešimtmetyje, po to, kai skirtingų krypčių atstovai surengė demonstracinį-komercinį turne per visus kontinentus. Viešpataujančią poziciją džiudžitso pasaulyje užima jo pradininkai – japonai. Įvairioms kryptims ir stiliams atstovauja džiudžitso šeimų meistrai, t.y. tiesioginiai samurajų, kultivavusių nuo seno vieną ar kitą stilių, palikuonys. Stilių yra virš 200, iš jų maždaug 10-12 yra laikomi pagrindiniais. Tai Chontai-Jiosiu-riu, Chakko-riu, Jamata-riu, Daito-riu, Takenauči-riu, Saositsu-riu ir kt.
  
  Šiuo metu Lietuvoje bandoma atkurti šį įdomų ir naudingą kovos būdą – džiudžitso. Taip pat į džiudžitso įeina neatskiriama kovos dalis – kobudo, kurią sudaro gynybos veiksmai nuo užpuoliko, ginkluoto įvairiais ginklais (įvairių dydžių lazdos, virvės, tomfa ir t.t.), tuo pačiu mokoma šiais ginklais naudotis, siekiant efektyviau apsiginti. Jau įkurta Džiudžitso ir Kobudo federacija, kurios tikslas – ne sportinių rezultatų vaikymasis, o žmogaus pilnatvės – tiek sportinės, tiek dvasinės – kūrimas.
  
  Pagal kovos techniką džiudžitso yra skirstoma į 5 rūšis:
  1. Kovos būdai leidžiantys plikomis rankomis kovoti su priešininkais. Tuomet naudojami įvairūs gynybos elementai (išlaikymai, smaugimas, smūgiai į jautrias kūno vietas, paspaudimai).
  2. Jai-džitso. Šis kovos būdas skirtas išmokti naudoti šaltąjį ginklą – tradicinį kardą katana. Darbas su ginklu rankoje reikalauja didelio susikaupimo. Treniruotėse naudojamas medinis kardas (katana – bo-ken), leidžiantis kovoti su priešininku, nesužeidžiant jo. Taip pat naudojamas peilis, saja, naginata.
  3. Bo-džitso yra kovos su lazdomis (lazda) būdas. Bo-džitso technikoje naudojamos 4 dydžių lazdos:
  
  a) bo – 180 cm
  b) dzio 70-100 cm
  c) tanto 25-50 cm
  d) javara 10-15 cm
  
  
  4. Cho-džiudžitso arba bej-džitso kovos būdas ypatingas tuo, jog čia gynybai naudojamos įvairių ilgių virvės (suveržiant kaklą, surišant rankas ar kojas).
  5. Stiu-džitso – įdomi, savotiška technika, skirta rankų ir kojų pirštų skausmingiems poveikiams – laužimams, sukimams.
  
  PANKRATIONAS

Pankrationas – antikinė olimpinė kovinio sporto šaka, bokso ir imtynių sintezė. Savo istoriją pradedanti 648 metais prieš mūsų erą. Tais laikais kovos metu buvo galimi visi veiksmai: smūgiavimas, laužimas, smaugimas, Visi išskyrus kandžiojimą ir durstymą pirštais į akis ir burną. Tuo laiku buvo labai populiarios pankrationo kovos, kiekvieno kario garbės reikalas mokėti ne tik kovoti ginklu, bet ir be ginklo. Prieš keletą dešimtmečių pankrationas buvo dirbtinai „atgaivintas“, bokso ir kikbokso techniką paįvairinant dziudo ir sambo bazinės technikos elementais.

Šiais laikais pankrationas turi du budingus bruožus. Pirmas bruožas - nuginkluoti užpuoliką ir padaryti jį nepavojingu, antrasis – sunaikinti užpuoliką arba ilgesniam laikui padaryti jį nepavojingu.

Žmogus treniruotėse dėvi kojų apsaugas ir bokso pirštines. Kovos metu veiksmas vyksta ant tatamio, kovojama su bokso pirštinėmis ir dėvint galvos ir kojų apsaugas.

                  BUSHIDO

Šios kovos meno šaknys prasideda samurajų laikais. Visuotinai priimta, kad samurajų moralė, jos vertybės ir normos buvo ir yra pagrindinis Japonijos dvasinės kultūros faktorius. Žinoma daugelis bušido kodekso variantų. Tarp jo principų svarbiausi visada buvo šie: pareiga, vyriškumas ir garbė. Samurajais galėjo būti tik vyrai, apdovanoti ypatinga jėga ir ištverme. Samurajaus gyvenimas ir mirtis buvo nusilenkimas pagrindiniam garbės kodeksui. Bušido garbės kodeksą sudaro penki pagrindiniai moraliniai principai: ištikimybė, mandagumas, vyriškumas (drąsa, tvirtumas, šaltakraujiškumas, kantrumas ir ištvermė, išradingumas), teisingumas (tiesumas, garbė), paprastumas.

Muay Thai – senovės kovos menas, paremtas smūgiais keliais, alkūnėmis, kojomis ir rankomis. Smūgiai yra ypatingai pavojingi ir smarkiai žalojantys priešininką.

Muay Thai pirmą kartą paminėtas 16 amžiaus Siamo karalystės (dabartinio Tailando) metraščiuose. Šios šalies gyventojai naudojo Muay Thai ginti šalį nuo išorės priešų.

Muay Thai kovos meno pagrindų greitai išmokstama. Dėl šios priežasties bei šio kovos meno efektyvumo, Muay Thai elementai dar iki šių laikų yra naudojami ruošiant specialiųjų pajėgų kareivius, reguliariosios armijos kareivius, saugos tarnybos darbuotojus, policijos pareigūnus ir bendrosios savigynos kursuose. Turnyruose be taisyklių taip pat dominuoja Muay Thai smūgiai.